- laskūtas
- ×laskū́tas (brus. лacкyт) sm. (1) Vlkv, OZ30, laskùtas (2), lãskutas 1. OZ30 skarmalas, skuduras, skurlys: Iš tų marškinių vieni laskū́tai Lnkv. Anas gerai siuva – laskutė̃lio neatkirps be reikalo Pls. Imk kokį lãskutą ir nušluostyk stalą Užp. Paskolinau jam kelis maišus, tai jis man tik laskutùs ir teatidavė Šmn. Kaip prie darbo, tai per metus nė laskū́to neliks (iš drabužio) Sdk. Kai nustvėrė šuva už palos, vieni laskū́tai beliko Trgn. ║ suplyšusi drapana: Apsivilkęs tikrais laskūtais On. Bruk smalon tu tą laskū́tą, nebenešiok! Ds. Argi tu jau nebeturi iš ko pasisiūti palto, kad šitais laskutais vaikštai?! Šmn. 2. prk. apie niekam tikusį, be sąžinės, ištvirkusį žmogų: Be sąžinios žmogus – ne žmogus, o stačiai laskū́tas An. Tavęs niekad su geru žmogum nepamatysi, tu vis su kokiais laskū́tais Ds.
Dictionary of the Lithuanian Language.